Daina Gudzinevičiūtė – Olimpinė čempionė
Komentuoti etiškai - ne tik pagarba kitam, bet ir savigarba. Labai gaila, kad toks geras būdas dalintis nuomonėmis, vieta dialogui interneto naujienų portaluose kartais tampa drabstymusi purvais ir paistalais.
Kurį laiką skirsčiau žmones į tuos, kurie skaito ir rašo komentarus, ir tuos, kurie jų neskaito ir nerašo. Pati į komentarus pradėjau užmesti akį visai neseniai, tačiau primygtinai nežiūriu, ką rašo apie mane - nenoriu susigadinti nuotakos. Anksčiau visai neskaitydavau, nes mane piktindavo vien nuogirdos apie tai, kas rašoma.
Paprastai kas dešimtas komentaras būna protingas ir prasmingas. Labai norėčiau, kad tie, kas rašinėja įžeidžiančius komentarus, kada nors patys atsidurtų aptariamųjų vietoje arba bent įsivaizduotų, kaip jaučiasi žmogus, nežinia už ką gavęs patyčių dozę.
Kai teko dalyvauti TV projektuose, kolegos, paskaitę komentarus, ateidavo baisioj nevilty. O aš visada visiems sakydavau - „neskaitykit!“. Juk komentarus rašo kategorija piliečių, neturinčių kur išlieti visos bjaurasties.
Būtų nuostabu, jei visi skaitydami ir rašydami komentarus jaustų moralinę atsakomybę už savo žodžius. Mat mačiau daugybę įžeistų, įskaudintų žmonių. Mano kailis storas, tačiau yra daug žmonių, kurių gerokai plonesnis.
kitos mintys
Žodžio laisvė nereiškia įžeidinėjimų laisvės, nepagarbos kitam žmogui reiškimo. Kuo daugiau anonimiškumo, kuo daugiau galimybių plūsti arba koneveikti kitą žmogų, tuo labiau ribojama laisvė būti oriam arba laisvė realizuoti savo žmogišką potencialą.
Manyčiau, kad anonimiškumą reikėtų gerbti, nes Lietuvoje yra organizacijų, kurių veikimas paremtas anonimiškumo principu. Viskas priklauso tik nuo to, kaip pilietis tą anonimiškumą traktuoja.
